Dino Quarantaine Dagboek: Dag III. Humanitaire corridor

Kaip vakar praėjo popietė, neprisimenu – nors užmušk! Nors ne, dar noriu pagyventi ir tam Korona Vyrui į akis pažiūrėti. Bet blogiausia ne tai, kad vakar praleidau „Panoramą“ ir jaučiuosi atsilikęs nuo gyvenimo. Blogiausia, kad šiandien mane pykina, o tai net nėra viruso simptomas.
Žmona užsidariusi virtuvėje, kažką čirškina, o nuo to kvapo darosi taip bloga, kad lipu iš lovos keturiomis ir bandau nuropoti iki tualeto. Deja, nespėju ir sustoju pusiaukelėje. Prasiveria virtuvės durys ir nuskamba verdiktas: „Ar tu, gyvuly, dar niekaip nepasimokai, jog negali gerti dvi dienas iš eilės?“ Ir durys užsitrenkia. Žmona nuo manęs kaip kokia kaimyninė valstybė užsidaro, nors pas ją pačią atvejo daugiau, o aš virusu net nekvepiu… Jei kvepiu, tai kažkuo kitu, kuo visai nepatinku ir sau pačiam. „Kaip gerai dabar būtų laikytis 2 m atstumu nuo savęs paties“, – mąstau sėdėdamas baloje, pusiaukelėje tarp miegamojo ir tualeto. „Ar gali kas nors paduoti vandens?“ – šaukiu. Kas nors atsiliepia iš virtuvės: „Žalty, kodėl kas nors dabar turi tavimi rūpintis? Valkiojiesi nežinia kur, bendrauji nežinia su kuo. Užvakar patį partempiau iš parduotuvės ant savo pečių, vakar tave parnešė sugėrovai. Kiek kartų buvo rekomenduota nesišlaistyti po pasaulį! Neklausei – dabar sėdėk, kur esi.“ Sėdžiu koridoriuje, galvoje pulsas muša it sieninis laikrodis, troškina baisiausiai, o aš neturiu jėgų judėti nei pirmyn, nei atgal.

Kad ir kaip žmogus stengiesi būti atsargus, vis tiek likimas tave nubloškia į tokias gyvenimo kryžkeles, kur neišvengiamai turi pasirinkti. Pavyzdžiui, stoti ar nestoti į partiją. Svarbiausia, kad vienu pasirinkimu niekas nepasibaigia. O kuriuos pasirinkti tada – kairiuosius ar dešiniuosius? Net jei pasirenki konkrečią partiją, tai vis tiek likimui negana. Prie ko šlietis – prie valstiečių ar prie žaliųjų? Kam teikti prioritetą – tvarkai ar teisingumui? Su kuo bičiuliautis – su lenkais ar su krikščioniškomis šeimomis? Galvojat, čia tik politikams sunku? Štai ir man, paprastam nepartiniam žmogeliui, – sunkūs pasirinkimai kiekvieną dieną. Va, ir vakar turėjau rinktis – galėjau vienas išgerti, o pasirinkau su chebra. Ir tos chebros buvo dvi. Galėjau ne su Vaciu ir Staska, o su Petru ir Birute. Tie – tai kultūringa šeima, nors ir benamiai. Ir „pakelia“ už mane daugiau, tai garantuoju, šiandien taip galvos neskaudėtų. Kaip gerai dabar būtų laikytis 2 m atstumu nuo savęs paties, – mąstau sėdėdamas baloje, pusiaukelėje tarp miegamojo ir tualeto. Nelengvi ir šios dienos pasirinkimai. Iki tualeto taip toli, kaip iki mėnulio. Iki lovos būtų arčiau, bet suprantu, kad į ją neįlipsiu. Jau minėjau, mūsų lova seno dizaino, metaliniais galais, tai pakankamai aukšta. Ir esu anksčiau išbandęs – tada diena baigėsi po lova. Taigi, sėdžiu buto koridoriuje ir suprantu, kad senovės filosofai niekaip negalėjo numatyti dvidešimt pirmojo amžiaus žmogaus dramos. Bet žmogus ir gimęs tam, kad ne dirbtų, o mąstytų. Kai gerai pamąstai, anksčiau ar vėliau ateina mąstymo rezultatas. Ir tada suprantu, kad yra trečias pasirinkimas. Tvirtai pasiryžtu šliaužti link virtuvės. Ten yra visos būtinos išgyvenimui sąlygos: vanduo, maistas ir mylinti žmona. Ir net namų vaistinėlė.

Pro pravertas duris matau nuogas žmonos šlaunis, kyšančias iš po chalato. Ji sėdi prie stalo ir kramsnoja tai, ką išsičirškino. Mane pastebi ne iš karto, nes žvilgsnis nukreiptas į mobilųjį telefoną. Jau beveik visa viršutinė pusė manęs patenka į virtuvės teritoriją, kai ji pakelia akis nuo stalo ir įbeda į grindis: „Kur?“ „Įleisk, aš čia tik trumpam, tranzitu…“ „Čiuožk iš kur atčiuožei“, – sako nekeldama balso, bet jame gimsta įsakmus valstybės sienos apsaugos pareigūnas. „Pačiute, būk humaniška“, – maldauju, o pats toliau spraudžiuosi. „Virtuvė užsidaro,“ – šaltai atsako žmona tebekramtydama, o jos rankose iš niekur atsiranda šluota. „Marš į savo humanitarinį koridorių…“ Norėčiau įamžinti visa tai vaizdo įraše, bet rankos dreba ir telefono neturiu. Tai nebus ką nusiųsti ambasadai ar palikti ateities kartoms. Kad nekiltų riaušės, atsitraukiu per pusę korpuso ir palieku virtuvės teritoriją. Virtuvės durys užsitrenkia ir stukteli man per nosį. Bet palyginti su kaire akimi ir dešine ausimi, tai visai nedideli nuostoliai. Net kraujas nebėga.

Ik ben door een briljante geest in m’n hoofd geschoten. Ik zit met mijn rug in de keukendeur en blokkeer mijn vrouw uit de keuken. Voor een tijdje, ze nog steeds niet beseffen de ernst van de situatie, blijkbaar in feisbuke, het bekijken van opmerkingen onder foto’s van het bericht. Maar dan realiseert hij zich dat hij zelf gevangen zit. “Ga de deur uit”, zegt de vrouw. “Ik ga nergens heen,” antwoord ik op dezelfde toon. “Moet ik de bezem weer nemen?” vraagt zijn vrouw. Je het aan, ik moet wel, want ik ga weer overgeven… Na dergelijke onderhandelingen, een fundamentele overeenkomst is gemakkelijk bereikt – de vrouw niet alleen begeleidt me naar het toilet, maar ook naar het bad. En zelfs helpt om te wassen. Na een konvooi reik ik naar het zachte bed, waar ik de rest van de dag doorbreng. Het is overal goed, en het is de beste thuis. Dit dagboek is een prachtige creatie. Alle gebeurtenissen en personages zijn uitgevonden.

Geef een reactie

Het e-mailadres wordt niet gepubliceerd. Vereiste velden zijn gemarkeerd met *